Barto dog-blog

Aš vėl plikas. Pasikankinau visas dvi valandas pas savo kirpėją ir dabar, pasak šeimos, esu stiliovas. Bet man taip nelabai patinka tokiu metų laiku, nes yra šalta. Šiąnakt neleidau miegoti šeimai, vis lindau po antklode, o išeidamas išsinešdavau ir ją su savimi. Tai šeima pabudo susiparinę, kas su manim darosi. O man gi šalta po perkūnais! Gerai, kad šeimininkas išeidamas paliko man pledą, tai galiu sau šiltai su Čiučiu įsitaisyt.

Dar apturėjau vieną nemalonų dalyką - nagų kirpimą. Nuotraukoj dar su nenukirptais. Oi kaip aš rėkiau pas dėdę veterinarą. Staugiau ant visos klinikos. Bet išsisukti nepavyko, nes šeimininkas labai jau stipriai laikė. Na man žiauriai nepatinka, kai kas nors lenda prie mano kojų, bet niekam neįkandau.

Savaitgalį buvo močiutė atvažiavusi, labai prilepino mane, tai labai liūdėjau kai išvyko. Man net lauktuvių buvo atvežus. Čia manau kaip atpildas už mano patirtas visokių kirpimų kančias.

Šiandien šeimininkas vedėsi mane namo, pasilaksčius po pimąjį sniegą. Kaip ir nieko ypatingo nenutiko, bandžiau pažaisti su jaunu pitbulium, kuris irgi nebuvo agresyvus ir džiaugėsi pirmu sniegu. Ogi atsitiko štai kas. Prie laiptinės šeimininkas pastebėjo namo einančią piktą kaimynę, ta kur augina kvailokus mopsus, ar tai vieną mopsą, o kitą pekinesą. Supratęs, kad aš jos atžvilgiu nusiteikęs ne itin draugiškai, jis palaukė kelias minutes ir tik tada įleido mane į laiptinę. Aišku, aš tik dabar supratau, kokią klaidą padariau ir, kad daugiau be pavadėlio manęs nebevedžios, bet tuo momentu galvojau tik apie tai, kaip aploti ta piktą moteriškę. O ji pasirodo laiptais lipo labai lėtai ir kai šeimininkas jau rakino buto duris pradėjo rėkti, kad aš vedžiojamas be pavadėlio, nors ir su antsnukiu bei pagrasino, kad jei kada nors užpulsiu jos vaikus vedančius mopsus pamyžalioti, tai man blogai baigsis.

Aišku man blogai baigėsi ties tuo momentu, kai ji pagrasino, nes šeimininkas sakė dabar visuomet uždėsiantis pavadėlį. Uh, kaip aš jo nemėgstu. Gal pavyks išsikovoti, kad bent lauke nuimtų. Alia, neduok dieve pamatysiu aš dabar mopsą be pavadėlio, nes jį irgi vedžioja palaidą. Ir man bus nesvarbu su antsnukiu aš ar be. Tai va tokios žinios. Laukiu nesulaukiu, kada vėl išves po sniegą palakstyt!

Sveiki visi, kas pasiilgo. Žinau, kad kažkas  pasiilgo. Iš karto atsiprašau dėl nuotraukos nebuvimo - bus vėliau. Kol kas tik trumpai papasakosiu kas naujo mano gyvenime. Pirmas dalykas - nebeprisimenu kada kirpausi. Priežastis paprasta. Šunų kirpėjos dirba taip pat įtemptai kaip ir žmonių, o aš jau prieš mėnesį esu užrašytas. Deja, ta diena išaus tik lapkričio 21. Šiaip šeimai aš nepatinku visas apaugęs. Vienas šeimos draugas mane storuliu išvadino, kitiems dažniausiai taip daug labiau patinku nei apkirptas. Bet kokiu atveju kirpimosi  neišvengsiu.

Pastarosiom dienom buvo dar toks įvykis. Vedė mane šeimininkas į lauką, o kaip tik tuo momentu mano (!) laiptinėje pasirodė du pekinesai ar mopsai gyvenantys aukščiau. Keista, kad jie galvojo ramiai praeiti pro mane. Užpuoliau vieną, griebiau už pakarpos ir nepaleidžiu. Tuo tarpu mopsų šeimininkė pradėjo žviegt ant visos laiptinės. Nelabai net supratau kodėl. Gi ji įsibrovė į mano valdas be jokių leidimų, neatsiprašė nieko ir dar rėkia. Tačiau šeimininkas buvo griežtas, nusitempė mane žemyn, prie durų. Aš aišku vėl pasprukau ir atgal į laiptinę daryt tvarkos. Nevaikščios jokie mopsai be leidimo! Vėl gavau skuron, mopsų šeimininkė irgi labai apšaukė. Lauke dar bandžiau išsisaiškinti su pačiais mopsais, bet jie tik bėga kaip akis išdegę ir neatsisuka. Nuo to laiko vėl nešioju antsnukį. O tai nėra gerai. Niekas manęs nesupranta.

Dar kažkurią dieną sugebėjau pamesti savo grandinėlę, kurią man ant kaklo uždeda, kad šeima girdėtų mane kai patamsyje lauke lakstau. Šeimininkė visą butą išvertė ir nerado, aš jau spėjau ir apsidžiaugti, kad nebereikės to gelžgalio nešiot, bet… šeimininkas vedė užvakar mane namo, ir žiūri laiptinėj ant turėklo gražiai padėta grandinėlė. Šeima sako, kad kaimynai geri, o aš galvoju kitaip - jie blogi ir man linki tik blogo. Gaila, kad nebegaliu niekam įkąsti.

Oi sekmadienį kaip padurniavau! Šeima pažiūrėjo pro langą, pamatė saulutę ir nusprendė, kad pakankamai šilta ir reik eit kur nors tolėliau nuo namų pasivaikščiot, be abejo su manim. Vos išėję į lauką suprato apsigavę dėl tos saulutės, nes jiems buvo pakankamai šalta. Supratau tai iš to, kaip drebėjo mano šeimininkė. Bet ne aš! Mano kailis tuoj tuoj pasieks savo augimo maksimumą, jau labiau panašus esu į čiaučiau, nei į spanielį. Na aš ne apie tai. Esmė buvo tame, kad man leido lakstyt per balas, gulėti jose ir t.t. Man buvo be proto karšta, todėl tai yra vienintelis būdas atvėsti.

Dar sutikau naujų pažįstamų - vienos mažos mergaitės vedžiojamas trijų mėnesių sibiro haskis ir prie šeimininko besiglaustantis dviejų mėnesių beveik vilkšunis su labai juokingos stačiom ausim.

Netoli mano namų yra pakankamai gražus ir žalias stadionas su tokiom va balutėm, ten ir laksčiau. Žolė tokia, lyg ką tik išdygusi ir apskritai oras kaip pavasarį. Mane labai mylinti šeimininkė  pradejo savo paparacišką darbą, šeimininkas tuo tarpu ieškojo graffiti.
Iš tiesų, šeima labai mane myli ir lepina, aš stengiuosi atsakyti tuo pačiu. Saugau butą visą dieną, o kieme irgi neatsiranda norinčių išbandyti mano sukandimą.
Dar man labai patinka, kai šeima nepyksta dėl mano visokių išsidirbinėjimų, kaip va šitie skraidymai per balas ir gulėjimai jose. Aš juk gamtos vaikas.

Beje, po visų savaitgalinių pasivaikščiojimų miškuose, šeima iki šiol iš manęs traukia erkes. Jau net vadina erkių fabriku, nes 7 ištraukė. O tos zarazos net nesikuklina, geria mano kraują ir vargo nemato. Kolega gerasis veterinaras užtikrino, kad nieko blogo man jos nepadarys. O šeimininkas per tą laiką jau patapo profesionaliu erkių traukėju. Taigi, jei reik konsultacijos - žinot kur kreiptis.

Šiandien yra mano diena . Kol kas nesulaukiau jokių dovanų ir prizų, bet vis dar laukiu. Nebent šeimininkės pasilikimą namuose šiandien galima vadinti dovana.

O šiaip viskas mano gyvenime klostosi gerai, neskaitant tokio oro, koks yra šiuo metu. Net nesinori į kiemą bėgt. Vėl laukiu dienos, kada eisiu į kirpyklą, nes spėjau per vasarą apaugt. Kieme baigiam susibičiuliaut su Simba. Pastebėjau dar kelis personažus, bet nelabai jie verti mano dėmesio. Naujasis Čiučis su perkąsta gerkle sėdi ant lentynos ir šeima jau savaitę žada jį suremontuoti. Tai yra negerai, nes dabar vieninteliai mano draugai, o gal tiksliau draugės, yra šeimininkės šlepetės.

Beje, buvo iš eilės du nuostabūs savaitgaliai - ėjom į mišką, kas grybų rinkt, kas erkių kabint. Aš dar ta proga ir jūroj nusimaudžiau, prieš tai pasinaudojęs purvo vonios teikiamais malonumais. Šeima mane labai supranta, dėl to net nebarė. Aš jau pradėjau laukti sniego, kuris kasmet tampa vis didesne retenybė. Šiemet gal pavyks nuvažiuoti ten, kur jo bus tiek daug, kad net manęs nesimatys. Viskas, einu žadint šeimininkės ir bandysiu įtikinti, kad reik išeit į lauką prasikvėpuot.

Gal jau bobų vasara atėjo, nes už lango utiutiu kaip gražu. Užėjo noras parašyt apie naujuosius kaimynus, ta proga, kad atsikraustėm į nuosavą būstą. Numeris pirmas, su kuo teko susipažint, tai auksinis retriveris vardu Simba. Jauniklis dar visai, bet kokius 3 kartus už mane didesnis. Įkyrus baisiausiai, pastoviai nori žaisti, nežiūri kur bėga, dažniausiai bėga į mane, atiminėja mano pagalį. Bet, matosi myli savo šeimininką ir išaugs pakankamai protingas šuo. Beveik toks protingas kaip aš.

Numeris du - ryžas čiaučiau. Na dar tokio bailaus čiaučiau nemačiau. O buvo taip - aš pilnas energijos, jausdamas gaivų rudens orą ir besidžiaugamas laisve išbėgau iš laiptinės. Žiūriu - kažkoks ryžas pukų kamuolys vaikšto ir myžčioja man palei laiptinės duris. Mano šeimininkas man griežtai uždraudė myžčioti į gėlių darželius, todėl aš visuomet greit nubėgu į didžiulę pievą prie namų, kur ir padarau savo reikalus. Didelius ir mažus. Na nesvarbu tai. Reiškia, išbėgu aš, pamatau čiaučiau, puolu jam  į gerklę, o tas tik lėtai apsidairė, greičiausiai net nepajautė, kad aš įsikabinau. Tai taip pašokinėjau ir nubėgau savais reikalais. Nulis bendravimo su tokiais.

Numeris trys - beveik pati nekenčiamiausia rūšis - pekinas. Na net nepavadinčiau šunim to aparato ant keturių kojų. Intelekto nulis, loja kažkokia barbarų kalba. Žodžiu nesusipratimas. Beje, nekenčiamiausia rūšis yra pudeliai, bet lyg neteko matyti dar tokių.

Numeris keturi - toks mažiuuuuukas mažiuuuuuukas šuniukas, kurio veislės nedrįsčiau spėlioti. Ne iš japoniškų stirniukų giminės, ne iš žaislinių terjerų, bet kažkokia tarpinė grandis. Mažas, drąsus, ant visų puola, iš karto nuo visų bėga ir slepiasi. Čia iš tokių, kur daug loja, bet nekanda. Man ne konkurentas.

Numeris penki - piktasis rotveileris. Susidūriau tik vieną kartą, todėl negaliu sakyt, kad jis iš mano kiemo. Gal kaimyninio. Aš jo nepripažįstu kaip kiemo direktoriaus, jis aišku manęs irgi nepripažįsta. Susidūrimas buvo beveik kruvimas. Tiksliau neberašyčiau čia, jei jis nebūtų buvęs su antsnukiu. Bet ir su antsnukiu buvo pakankamai galingas, kad aš nuskridau kelis metrus ir trenkiausi į automobilį bei pradėjo rėkti signalizacija. Aišku puoliai kaip visada pirmas. Tikiuosi daugiau jo nebepamatyt.

Numeris šeši - mano laiptinėj gyvena dar keli variantai iš miniatiūrinių veislių. Nelabai kreipiu į tokius dėmesį. Nebent girdžiu kaip jie laiptinėj eina į lauką, tai lodamas primenu pastoviai kas čia bosas ir kam reikia mokėti už ramybę.

Numeris septyni - kitoje laiptinėje gyvena du visiškai neaiškūs tipeliai. Pasirodo tik kartu, priglausti tiesiai iš gatvės, karts nuo karto paloja, bet matosi, kad jau amžius ne tas ir mane pripažįsta kaip kiemo šefą. Kitaip gautų į skudurus.

Nuotraukų nėra šį kartą, nes atsakingai pareiškiu - mano šeimininkas tinginys! Bet geras.

Štai šitas, visiškai bezabydnas, gailiom akutėm žiūrintis padarėlis yra Čiučių dinastijos ketvirtasis palikuonis. Dupirmi mirė skausminga mirtim ir sudegė pragare, trečiasis buvo atskirtas nuo manęs, kai aš jam kai ką padariau. Be to jis buvo akivaizdžiai per didelis ir man buvo nepatogu jį nešiot, draskyt ir t.t.

Vakar gi šeima pradžiugino grįžus iš darbo. Davė man maišelyje kažkokį mažą rudą, liūdnai spoksantį šudūką. Pasirodo, ten Čiučis. Šiandien šeimos draugas Spakainas pasiūlė jį pavadinti Čiučis Rupertas IV-asis. Tai va, kol kas jis gyvas ir nesuplėšytas, labai patogus nešioti, gaudyti ore, dar yra patogu prigulti ant jo padėjus galvą. Nuotrauka iš asm. autoriaus archyvo. Pavydėkit!

Šiaip viskas gerai, laukiu kol pasibaigs krepšinio čempionatas, nes dėmesio man iš šeimos pusės (išskyrus šį Čiučio padovanojimą, maisto pirkimą, vedžiojimą į lauką ir žaidimą) yra apskritas nulis.

Sveiki visi po šiokios tokios pertraukos. Niekur aš nepradingau. Per vasarą visko daug įvyko, pagaliau su šeima turim savus namus. Dar susipažinau su daugybe naujų žmonių iš Kauno, iš Vilniaus, iš UK ir t.t. Visi tie, kurie atvežėt lauktuvių - esat šaunuoliai. Kitiems dar yra šansas pasitaisyti.

Prisipažinsiu - nerašiau nes tingėjau. Ir dabar tingiu, bet yra proga. Šiandien mano vardadienis. Viena močiutė jau pasveikino, dar vienas šeimos draugas parašė. Man kaip šuniui apskritai yra malonu turėt savo vardadienį. Šeimininkas net sumuštinį ta proga padarė. O šiaip viskas puikiai, daugiau parašysiu tuomet, kai šeima kompiuterio stalą pasidarys, kažko labai jau ilgai tempia gumą.